wellagain's remote corner

Antra pažintis su kraujo centru (pirma, kaip pamenam, nepasisekė dėl mano Kell teigiamo kraujo), šįkart Santariškėse, pasisekė ir buvo nuspalvinta teigiamų emocijų. Rezultate palikau ten maišelį geltonų trombocitų.

Personalas fainas fainas, visi tokie draugiški, rūpestingi, juokauja net įtemptoj situacijoj, profesionaliai atlieka savo darbą. Kai vienam donorui ištrūko adata, o kita tuo pat metu nualpo, visi taip operatyviai sureagavo, jaučiausi, kaip žiūrėčiau kokį grey's anatomy gyvai. Aplinka maloniai nustebino, tikėjausi polikliniškumo, o čia viskas gražu, naujoviška, jauku. Visokių medicininių daikčiukų, užspaustukų, maišelių, vamzdelių su made in usa užrašais turi. Tikrai paliko teigiamą įspūdį.

Pati procedūra nebuvo labai nemaloni. Neypatingai mėgstu kraujo vaizdą. Kai kartą teko laikyti šunį operacijos metu, net nualpau. Bet čia tave prijungia prie vamzdelių, ir stebi, kaip į aparatą nutįsta tamsiai raudonas laidas, paskui į jį įsimaišo bespalvis skystis, paskui jis dingsta ir apsuka ratą kažkur aparato viduje, ir galiausiai išeina gelsvu gyvatuku į vieną iš pakabintų maišelių. Visai pamiršti, kad čia kraujas.

Man buvo užstatyti 8 ėmimo ciklai. Venos mano jiems nelabai patiko, bet išsirinko vieną tinkamą, giluminę. Ir vistiek kiekvieno ėmimo metu teko pastoviai kumščiuot, nes aparatas pradėdavo cypt (labai veikdavo sąžinę, maždaug, duok gi to kraujo, negi gaila). Šešto ciklo ėmimas jau buvo toks, kad aparatas cypdavo jau kas antrą mano kumščio suspaudimą. Septintą jau teko nutraukt, nes kraujas nebebėgo. "Baigėsi" - juokavo daktarė. Dar per procedūros vidurį, kai buvo problemų su grąžinimu ir medikai jau svarstė, gal viską nutraukt, seselė mane ramino, kad tiek, kiek jau pririnkom pilnai užteks vaikui. Bet išlaukėm, ir po šešių su puse ciklų trombocitų iš manęs pririnko pakankamai, sakė, jie pas mane dideli :)

O vat grąžinimas man nepatiko, labiausiai iš viso ciklo. Šiaip jaučiausi pakankamai gerai, bet truputį svaigo galva, dilgčiojo lūpos, ir maudė ranką. Sakiau seselei, gal negrąžinkit man jo? Juokėsi, sako su tavo hemoglobinu galima ir negrąžint (netikėtai aukštas jis pas mane, sakė net vyriškai aukštas, wtf?). Davė man dar kalcio tablečių, nors būčiau ir taip ištvėrus. Vienu grąžinimo metu kažkaip ten sujudėjo ta adata, truputi labiau suskaudo, bet taip visai pakenčiamai. Sakė, jei būtų pradūrę ir kraujas bėgtų ne į veną, tikrai pajusčiau. Tai aš ir nesirūpinau per daug, bet procedūros pabaigoje vis tik sesutė nusprendė, kad kažkas buvo pabėgę, nes jau pasimatė mėlynė. Pridėjo ledo, subintavo, pažiūrėsim vakare, kas ten liko iš tos vietos, nes rankos sulenkt negaliu.

Visa procedūra man užtruko (išėjau paskutinė iš visų kartu su manim pradėjusių, nes labai lėtai man kraujas bėgo), nuo dešimtos iki pusės dviejų. Džiaugiuosi, kad užsirašiau penktadieniui, kai laikas man nebuvo svarbus, niekur neskubėjau, ir į darbą su bintuota ir nesilenkiančia ranka nereikėjo. Išėjau su jėgas atstatančiu daviniu ir su labai giedra nuotaika. Reikės dar pakartot.

upd.: Mėlynė pasirodė daug didesnė, nei tikėjausi. Ką daryt? Ledas? Leoton 1000?

Įrodyta, kad kelias nuo Trakų gatvės iki namų, lėtu žingsniu, sustojant ant tilto ir galvoje skambant "Knocking On Heavens Door", užtrunka valandą dvidešimt minučių.. lygiai per amžinybę mažiau, nei turėtų.

Vakar Kapris dalyvavo Specializuotoje retriverių parodoje. Užėmė pirmą vietą savo amžiaus ir lyties kategorijoje, ir trečią - palyginime (savo amžiaus grupėje), parsivežė maistuko, taurių (kurias meiliai vadiname vazonais) ir kaspinų.

Nugalėtojas ragauja mažiausiai skanią prizo dalį:


( Daugiau foto iš parodos )

Seniai berašiau apie savo žvėrį (man šis jo pavadinimas skamba itin švelniai, neišsigąskit, jei kas į šį žodį įdeda kitokį atspalvį). Taigi šiandien bus dvi istorijos apie Kaprį ir kitus šunis.

( Kapris, brolis ir kaimynas )

( Kapris ir radinys )

Aplinkos ministerija nors ir primena, kad pakalnutes skinti draudžiama, bet šiandien Bukčių miške vietoj besiskleidžiančios aromatingos daugybės radau tik apmindžiotus lapus ir nevykusiai nuskintus ir numestus žiedukus. Užtad bobutės Gedimino prospekte jų parduoda didžiausiais kiekiais.
O aš taip tikėjausi, kad jie ilgiau atsilaikys. Stebėjau kaip lenda iš žemės lapukai kartu su gelsvais karoliukais - būsimais žiedais, paskui tie karoliukai didėjo, o užvakar - kaip prasiskleidė apatinis jų žiedukas. Ir viskas. Išsiskleidė ir pasirašė sau mirties nuosprendį.
Aišku, jų pilnas miškas, gal kur gilumoj dar liko. Bet prie didesnų takų visos nuskintos. Nei pasidžiaugt, nei pafotografuot. Užtad bobutės Gedimino prospekte turės progos pastovėt "turguj" (juk jom tai svarbiau nei pelnas). Nieko nėra švento tiems žmonėms. Šiukšliadėžę pastatai - tą pačią dieną suspardo į šipulius, šiukšles aprenki - atveža ir iškrauna visą mašiną.. Ai, apie ką aš čia..

Šiandieną namų plunksnavimosi tema papasakosiu apie.. serverinę.

Viskas prasidėjo nuo to, kad dar tik statantis namui, buvo padarytas eksperimentas, užfiksuotas kamera, kur IT technologijos susitiko su šviesos jungtukais. Tuomet priėmėm sprendimą padidinti laidų kiekį, kad galėtume tą patį principą panaudoti SmartLight sistemai (kuri dar nėra iki galo įgyvendinta, tiesa).
Kadangi šviesų valdymui reikia pastoviai veikiančio kompo, o ir abu esam šiokie tokie kompiuterastai, servukas namuose buvo tiesiog neišvengiamas. Jam iš karto parinkome vietą kampinėje spintoje, būtent ten ir atėjo papildomi laidai nuo visų valdomųjų lempučių.
Su elektriko ir jo pažįstamo pagalba buvo sulytuota dėžutė, į kurią įėjo visi šie elektros laidai, ten pavingiavo pagal atitinkamą schemą, ir iš kurios išėjo vienas LPT laidas.
Taip buvo iki tol, kol pagaliau įsivedėm nuosavą internetą (per kabelinę, prieš tai 8 mėnesius naudojomės ypatingu planu), ir prie dėžutės neprisijungė routeriukas su wifi (Atkreipkite dėmesį į SmartLight dėžutės vidurius):

Na, aišku, čia tik pirmas įrengimo žingsnis, toliau viskas apaugo laidais, modemais ir atrodė štai taip:
( žiūrim toliau )

Šįryt pas savo berniuką neradome dviejų apatinių priekinių dantukų! Užtad po pasivaikščiojimo miške radome dvi erkes.

( Daugiau apie Kaprį su paveiksliukais )

Vakar iššiunčiau praupdeitintą cv į dvi vietas, labai tikiuosi, kad bent į vieną pakvies. Žodžiu, keičiu darbą, užkniso. Yra pasiūlymų?

Вчера выслала cv в два места, может хоть куда-нибудь пригласят. В общем, назрел вопрос смены работы. Есть предложения?

upd. Kaip daugelis jūsų įtarė, šis įrašas buvo skirtas balandžio pirmosios proga ;)
Как многие подозревали, эта запись была приурочена первому апреля :)

Taigi, mūsų mažyliui bakstelėjo skiepą ir leido eit į lauką. Nuo ketvirtadienio vakaro jau bandome pratintis prie balų ir žolės. Pradžioje jie niekaip Kapriui nesiasocijavo su rimtų gamtinių reikalų atlikimu, bet jau sekmadienį mūsų berniukas, paleistas miške, ėjo ėjo toliau nuo takelio kad ne taip būtų gėda ir sėkmingai susitvarkė su šia vystymosi užduotim.

O šiaip daug naujo sužinai apie savo šunį lauke. Jis pasidarė toks meilus - pavargęs vaikščioti šis 11,6 kg gyvis tęsia letenas ir prašosi ant rankų (sutikta kaimynė auksiukė 9 mėnesių Mėta pasak jos šeimininko niekad ant rankų nesiprašydavo). Jei tik kuris nors vienas mūsų eina su juo pasivaikščiot, atsisako eiti toliau ir dairosi, kur dingo kitas. O trumpam paleistas nuo pavadėlio seka mus net geriau, nei pririštas. Eidamas namo vis apsirinka ir stovi ne prie tos laiptinės durų - mūsų trečia nuo galo, bet jis matyt moka skaičiuot tik iki dviejų, todėl sustoja prie antros. Ir taip nuoširdžiai nustemba, kodėl reikia eiti kitur.

O namuose sekioja kaip uodegytė. Taip pasiilgsta, kol būni vonioj - džiaugsmo būna beveik kaip grįžus iš darbo. Ir toks rankinis pasidarė. Džiovinu plaukus sėdėdama ant grindų, o jis ateina (nors fenas čia pat ūžia), atsigula tiesiai ant kelių, apsiverčia ant nugaros ir letenom kaip koks katinas gaudo mano džiovinamus plaukus. Arba vyrui tvarkant apvadus ant grindų, ateina, įsitaiso ant kelių ir stabdo visą darbą.

O vakar jį pirmąkart išmaudėm. Procedūra praėjo ramiai ir beveik Kapriui patiko. Išmaudytas, nušluostytas ir įsuptas į antklodę ir nuneštas į miegamąjį užmigo tiesiai ant rankų. Padariau porą kadrų, priminkit, kad juos vėliau parodyčiau. O šiandien jo kailis toks nuostabus, toks švelnus, kad sunku nulaikyti rankas neglostant. Et, galėčiau, paimčiau su savim į darbą, sėdėtų ant kelių ir kramtytų kokį prietaisą.

( verbos ir įvairūs gaminiai )

Supratau, kad dar nepasigyriau. Po to, kai sugedo mano wacomo pieštukas, darbo vietoje įvyko daug pasikeitimų.

Kai išėjo vienas geras kolegą į kitą įmonę, paliko asmeniškai man savo darbinį iMacą. Išsiprašiau, kad man prie jo dar paliktų mano tuometinį hp monitoriuką. Bet turėjau bėdą, kad pajungus per pas mane turėtą mini dvi - vga - dvi adapterį, vaizdas jame buvo pabluręs. Išsiprašiau dar ir mini dvi - dvi adapterį, tikėdamasi, kad tai padės. Neskubėdama persikrausčiau į macą, kuriame sukosi Leopardas, bet pc nepalikau, stovėjo šalia.

O tada, dar prieš pat sugendant wacomui, atėjo mano adapteris. iMacas atpažino hp, susibendravo ir parodė aiškų gražų vaizdą. 1680x1050 pixeliu viename ir 1920x1200 kitame, plius maciniai places labai išplėčia erdvę dirbti. Persikėliau galutinai iš pc į macą.

O tada po dviejų dienų kankinimosi su pelę ant stalo radau wacom intuos a5 wide su papildomu airbrushu. Jis man toks netikėtai platus, kad jo puikiai užtenka abiems monitoriams. Atidaviau savo pc kitam geram kolegai ir visi rods esame laimingi. Kad dar darbai įdomesni būtų :)

Nutiko siaubingas dalykas.
Ką tik, prieš kelias minutes, nustojo veikti mano wacom graphire 3, kuris man puikiai tarnavo jau tris su puse metų, neskaitant vieno incidento, kuris išsisprendė savaime. O dabar jis tiesiog.. nereaguoja į rašiklį. Pradžioj išsigandau, kas jam — lemputė dega, o paspaudus nepažaliuoja.. restartas nepadėjo. Pajungiau prie maco — tas pats. Paskui proto užteko pabandyt kitą galą, trintukas reaguoja ir į pozicijos pasikeitimą, ir į paspaudimą. Teisingas galas nereaguoja visiškai.

Taigi, su tuo susiję tokie klausimai, surašyti vilties mažėjimo tvarka:
1. Ar tai pagydoma? Ar verta išardyt neišardomą ir pabandyt ką nors pajudint/palituot?
2. Ar dar yra pirkti trečiosios kartos graphire rašiklių? Kur nors?
3. Ar galima nusipirkus jaunesnės kartos wacomo tušinį tikėtis, kad jis veiks ant mano senuko? bms'e matau tik bamboo (wtf?) ir intuosus, intuoso rašiklis neveikia, ką tik išbandžiau.
4. Jei teks užsakyt naują planšą, kiek svarbus skirtumas tarp A6 Wide ir A5? Dar nežinau biudžeto, gal visai gaučiau A5 Wide, su papildomu Art Marker rašikliu, tai tuomet šis klausimas atšaukiamas.

Susinervinau. Pilnatis gal jį taip paveikė, vargšiuką. Jis man toks brangus, ne tik kaip įrankis, jis — mano dovanoje išsipildžiusi ilgametė svajonė. Taip gaila...

Taigi, nuo ketvirtadienio vakaro pas mus namuose daužosi trečia širdutė. Didelėm akim į namus parvažiavo Kapris.
Taip išpuolė, kad pas mane darbe deadlinai, tenka padirbėt savaitgaliais. O taip sunku išbūti darbe, kai namuose laukia tas pūkuotas švelnus kramtukas. Vyras, dirbantis iš namų, visą savaitę siunčia nuotraukas.

( Štai )

Mažyliui jau 7 savitės, sveria jis beveik 6 kg, graužia viską, kas telpa į dantukus, moka pasišlapinti tam skirtoje vietoje, žino kur yra jo maistas ir kaip jo reikia išlaukti. Dar nelabai reaguoja į savo vardą, kovoja už teisę gulėti lovoje ir labai daug šypsosi.

Dabar Kapris jau šiek tiek apsiprato. Jis ilgisi savo broliukų, mato juos spintų veidrodžiuose ir juos gausiai išlaižo. Bijo vonios kaip patalpos, bet visos baimės Kaprio smalsios. Jis eina lėtai lėtai kilnodamas letenas lyg per kokį karštą paviršių, reaguodamas į kiekvieną garsą, bet vistiek eina ten, kur baisu. O baisu visų kreivai atspindinčių paviršių – šiukšliadėžės, skalbimo mašinos durelių, virtuvės kėdžių stovų.

Galima daug pasakoti apie jį, pvz., kaip dešimt minučių džiaugsmo, šokinėjimo ir lojimo iššaukė apelsinas. Arba kaip vieną rytą šokinėdamas iš džiaugsmo norėjo pagriebt mano plaukus ir netyčia prakando man skruostą (bendradarbiai pamatę pavadino mane corpse bride, nes dabar esu meniškai "susiuta" pleistru). Arba kaip jam išaugo spyruokliukai ir jis iš džiaugsmo šokinėja visom keturiom nuo guoliu prie čiužinio. Bet nepasakosiu. Geriau greičiau pabaigsiu darbus ir važiuosiu pas savo žvėrius.

( Daugiau mažylių nuoraukų )
Laukiu nesulaukiu, kada jį bus galima pasiimti

( Merry Christmas and Happy New Year )

Įmonė, kurioje dirbu, ieško jaunesniojo dizainerio.
Jei jums patinka dirbti su grafika webui, nesate alergiški baneriams, kreipiate dėmesį į detales, mokate pagauti kitų dizainerių/vadovų/klientų mintį ir padėti jai įsikūnyti pajungus nuosavas smegenis, pažįstate pagrindinių grafinių paketų interfeisus, sugebate efektyviai planuoti savo laiką ir esate atsakingi, būtinai atsiliepkite. Jūsų mums kaip tik ir reikia. Viską paaiškinsime ir, jei ko dar nežinote, išmokysime, parūpinsim darbų ir progų tobulėti, apgyvendinsime darbo metu dideliame ofise Gedimino prospekte, vaišinsime kava ir sausainiais, po darbo visu dideliu kolektyvu žiūrėsime filmus žodžiu, bus smagu, rašykite.

Prieš kelias akimirkas visas ofisas subėgo prie lango žiūrėti avarijos, viena iš kolegių turėjo fotoaparatą. Apačioje pargriovęs apsauginį stulpelį, nuvertęs gėlių klumbą ir ant jos užlipęs, pakilęs trim laipteliais, stovi genialus avarijos kaltininkas. Sugebėtumėt taip? :)




Nuotraukų © Eglė

Nors aš visada nekenčiau banerių, bet turiu pripažinti, kad dabar jų nekenčiu dar labiau. Maža to, kad jie, vos pasikrovus puslapiui pradeda lakstyti per visą naršyklę, versdami mane galvoti "Ar aš dar neišsikrausčiau iš proto? Ar man nesivaidena?", net maža to, kad jie palenda po kursorium, "išsislaidina", kai taikausi į kokį meniu punktą po jais, tai jie dabar suįžuliejo tiek, kad net nekaltas hoveris virš jų — jau priežastis temptis ir rėkti visu garsu megabaitus savo video! Flasheriai! Ne, ne taip, užsakovai! Jums nepasiseks, jei aš įsiminsiu, ką ten reklamavo tas įžulus baneris, jūsų paslaugai bus amžinas mano banas. Jūs to siekiate, kai prašote flasherio "ir kad skristų, ir kad mirgėtų, kad pastebėtų"? Jūsų pačių nevimdo? Brrr, kada tai baigsis? Kada baneriams ateis galas?